Vokiečių kalba

Vokiečių kalba – indoeuropiečių kalbų šeimos germanų kalbų grupės kalba. Vokietijos, Austrijos, Lichtenšteino, Šveicarijos, Liuksemburgo valstybinė kalba. Dar vartojama Prancūzijoje, Vengrijoje, Rumunijoje.

[taisyti] Istorija

Vokiečių kalba kūrėsi iš frankų, alemanų, bavarų ir iš dalies senovės saksų ir fryzų tarmių. Iki VII a. susidarė dvi tarmių grupės – aukštaičių ir žemaičių kalbos. Skiriamos šios rašto kalbos: senoji (VIII-XII a.) ir vidurinė (XIII-XV a.) vokiečių žemaičių kalba (jos saksų žemaičių tarme IX-XV a. yra sukurta grožinės literatūros, o iš frankų žemaičių tarmės susidarė flamandų ir olandų kalbos), senoji (Althochdeutsch; 750–1050 m.), vidurinė (Mittelhochdeutsch; 1050-1350 m.), ankstyvoji (XIV-XVI a.) ir naujoji (nuo XVII a.) vokiečių aukštaičių kalba. Senosios vokiečių aukštaičių kalbos rašto paminklų (tarmiškų), išliko labai nedaug, vidurine vokiečių kalba buvo sukurta riterių poezijos, ankstyvoji – įsigalėjo raštvedyboje. Jos unifikaciją skatino spausdintinių knygų atsiradimas, reformacija ir M. Liuterio Biblijos vertimas, naujajai įsitvirtinti padėjo atsiradusi periodinė spauda ir vokiečių klasikinė literatūra.

[taisyti] Dabartis

Dabartinė vokiečių kalba turi penkiolika balsių (iš jų aštuoni ilgieji ir septyni trumpieji), tris dvibalsius, dvidešimt priebalsių ir tris afrikatas. Žodžio ir skiemens pradžioje balsiai tariami su vadinamuoju naujuoju prataru, o jų gale skardieji priebalsiai suduslinami. Žodžio kirtis dinaminis, daugiausiai šakninis. Veiksmažodžiai kaitomi asmenimis ir skaičiais, turi šešis laikus, tris nuosakas, dvi rūšis. Žodžių tvarka sakinyje gana griežta. Seniausi rašytiniai paminklai sukurti VIII a. viduryje lotyniškais rašmenimis.

[taisyti] Ypatumai

Tiktai Austrijoje vartojami žodžiai vadinami austriacizmais, Šveicarijoje – helvetizmais ir tik Vokietijoje – teutonizmais.

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Vokiečių kalba

Vikipedija Vokiečių kalba