Immanuel Kant

Imanuelis Kantas (vok. Immanuel Kant) – lietuvių kilmės Prūsijos filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas.

Turinys

1732-1735 mokėsi Frydricho kolegijoje, kurioje tuo metu dėstyta lietuvių kalba. Būdamas 16-kos metų įstojo į universitetą.
1746-1750 metais I. Kantas mokytojavo Jučiuose. Mokė lietuviškų bažnyčių ir mokyklų inspektoriaus, klebono D. E. Anderso ir vietos klebono vaikus.
1750 I. Kantas persikėlė į Ansdorfą prie Osterodės (dabar Ostroda, Lenkija).
1753 jis dirbo Rautenberkyje (dar vadinamame Kamantais, dabar Uzlovojė) dvarininko Kaizerlingo šeimos mokytoju.
1754 metais grįžo į Karaliaučių. Po metų apgynė magistro disertaciją ir tapo privatdocentu. Dėstė logiką, metafiziką ir mechaniką. Gyveno iš pradžių Magistrato gatvelėje Knypavoje, pas prof. Kipkę. Ten įvyko ir pirmoji paskaita.
Nuo 1766 gyveno Lėbenichte, buvusioje rotušėje, pas knygininką J. J. Kanterį. Vėliau – Oksenmarkte.
1770 tapo profesoriumi.
1784 įsigijo dviejų aukštų namą Princesės 2. Vasarą I. Kantas čia skaitė logiką ir fizinę geografiją, žiemą – metafiziką ir antropologiją.
1788 ėjo rektoriaus pareigas.
Paskutinė jo paskaita vyko 1795 m. birželio 23 dieną.

„Grynojo proto kritika“ (Kritik der reinen Vernunft, 1781) — skirta pažinimo teorijai; teigiama, kad pažinimui būtinos ir juslės, ir protas

„Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu“ (Prolegomena zu einer jeden künftigen Metaphysik, die als Wissenschaft wird auftreten können, 1783) — „Grynojo proto kritikos“ pagrindinių minčių trumpesnis, paprastesnis išdėstymas

„Dorovės metafizikos pagrindai“ (Grundlegung zur Metaphysik der Sitten, 1785) — „Praktinio proto kritikos“ pagrindinių minčių trumpesnis, paprastesnis išdėstymas

„Praktinio proto kritika“ (Kritik der praktischen Vernunft, 1788) — skirta etikai; teigiama, kad kiekvienas turi elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė galėtų tapti norma visiems

„Religija vien tik proto ribose“ (Die Religion innerhalb der Grenzen der blossen Vernunft, 1793)

I.Kanto nuomone, Dievo negalima suvokti pojūčiais, negalima nei įrodyti, nei paneigti jo buvimo. Tačiau tikėti Dievu būtina, nes be tikėjimo negalima suderinti dorovinių reikalavimų su akivaizdžiais blogio faktais.
I.Kantas šeimos nesukūrė, turėjo 3 seseris ir brolį. Laikėsi griežtos dienotvarkės – kėlėsi 5 val., gulėsi 10 val., miegojo šaltam kambary.
I.Kanto kilmė ilgą laiką buvo neaiški, nors daugiatomėje jo kūrinių rinktinėje, išėjusioje 1804 (po mirties), buvo pasakyta, kad jis kilęs iš paprastų lietuvių.
Jo prosenelio Richardo Kanto dvi dukterys buvo ištekėjusios už škotų – taip kilo legenda apie Kanto škotišką kilmę.
Vokietijos istorikai H. ir G. Mortenzenai nustatė, kad Richardas, vokiškai net nemokėjęs, kilęs iš Kontvainių kaimo prie Priekulės (Šilutėje yra jo kapas). Nenorėdami Richardo pripažinti lietuviu, H. ir G. Mortenzenai jį laikė kuršiu.
Richardo sūnus apsigyveno Klaipėdoje ir tapo odininku. Šis profesiją perdavė savo sūnui – Imanuelio tėvui, kuris persikėlė į Karaliaučių.
I.Kanto motina Ana Regina, vienais duomenimis, kilusi iš Niurnbergo, kitais – nuo Pagėgių ir vokiškai nešnekėjusi.
J.Basanavičius „Varpe“ teigė, kad ir I.Kanto tėvas mokėjęs lietuviškai, o bibliografas A.Bruožis filosofą laikė vokiškai rašiusiu lietuvių rašytoju. I.Kanto lietuvių kilmės ir jo ryšių su lietuviais klausimas dar tyrinėtinas.

Pagal Vytauto Šilo ir Henriko Samboros knygą „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai“.

Apie Kantą

Arsenijus Gulyga „Kantas“. — Vilnius, Vyturys, 1989, ISBN 5-7900-0157-2
Nerija Putinaite „Paskutinioji proto revoliucija: Kanto praktinės filosofijos studija“. — Vilnius, Aidai, 2004, ISBN 9955-445-80-7
Johanas Štrauchas „Naujųjų amžių filosofijos istorija“. — Vilnius, Amžius, 1996, ISBN 9986-430-49-6

Vertimai į lietuvių kalbą

„Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu“ (vertė Romanas Plečkaitis). — Vilnius, Mintis, 1972 (2-as leidimas: Vilnius, Mintis, 1993, ISBN 5-417-00669-6)
„Dorovės metafizikos pagrindai“ (vertė Kristina Rickevičiūtė). — Vilnius, Mintis, 1980
„Grynojo proto kritika“ (vertė Romanas Plečkaitis). — Vilnius, Mintis, 1982 (2-as leidimas: Vilnius, Mintis, 1996, ISBN 5-417-00736-6)
„Praktinio proto kritika“ (vertė, įvadinį straipsnį ir paaiškinimus parašė Romanas Plečkaitis). — Vilnius, Mintis, 1987
„Apie pedagogiką“ (vertė L. Jovaiša). — Kaunas, Šviesa, 1990, ISBN 5-430-01240-8
„Sprendimo galios kritika“ (vertė, įvadinį straipsnį ir paaiškinimus parašė R. Plečkaitis). — Vilnius, Mintis, 1991, ISBN 5-417-00330-1
„Politiniai traktatai“ (vertė Antanas Gailius ir Gediminas Žukas, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Alvydas Jokubaitis). — Vilnius, Aidai, 1996, ISBN 9986-590-22-1
„Religija vien tik proto ribose“ (vertė ir įvadą parašė Romanas Plečkaitis). — Vilnius, Pradai, 2000, ISBN 9986-943-38-8.