Atpažinimas

Atpažinimas bendru atveju yra procesas, kurio metu išskiriamas informacinis situacijos turinys ir įvyksta semantinė klasifikacija.

Atpažinimo metu iš sensorių (arba jutimo organų) gauta ir užfiksuota informacija apie objektą ar situaciją palyginama su atmintyje saugomais ankstesniais tų objektų vaizdais bei aprašais ir jie priskiriami vienai ar kitai semantinei klasei (kategorijai).

Atpažinimo sistemų tyrinėjimas ir kūrimas intensyviai vykdomas karo pramonėje (pvz.: sistema „savas-svetimas“), kadangi tai aktuali saugumo užtikrinimo problema.

Psichologijoje atpažinimas yra atsiminimo rūšis – objekto, situacijos atsiminimas, jam pasikartojus, jį pamačius. Pamatytas objektas atpažįstamas jį palyginus su atmintyje laikomu jo vaizdiniu. Atpažinimas gali būti valingas (pasitelkiant protą, dėmesį, valios pastangomis atkuriant įvykių seką) ir nevalingas (savaiminis, spontaniškas, pvz., sutikto žmogaus atpažinimas).
Pedagogikoje atpažinimas – pirmasis (tiksliau – antrasis po nulinio) mokymo medžiagos įsisavinimo lygmuo, kai pakartotinai susidūrus su objektu gebama pastarąjį priskirti atitinkamų objektų klasei.
Kriminalistikoje atpažinimas – tyrimo veiksmas, kurio metu liudininkas, nukentėjusysis, įtariamasis ar kaltinamasis palygina jam pateiktus objektus su atmintyje išlikusiu vaizdus ir prieina išvados apie jų tapatumą (panašumą ar skirtumą)

[taisyti] Atpažinimo eiga

Atpažinimo eigos dėsningumą nusako Atpažinimo dėsnis, suformuluotas N. Langės. Pradžioje susidaro tik difuziškas objekto vaizdas, kurį paskui keičia tikslesnis ir detalesnis vaizdas. Kai atpažinimas grindžiamas apibendrintu visuomenės patirties užfiksuotų požymių išskyrimu, jis užtrunka daug trumpiau (sekundės dalis), negu pirminis suvokimas. Atpažinimo procese vykstanti daiktų, įvykių ir situacijų kategorizacija (panaši į sąvokų kategorizaciją) yra pagrįsta suvokimo ir atminties sąveika.