Arbata

Šis straipsnis yra apie gėrimą. Apie muzikos grupę skaitykite straipsnyje Arbata (muzikos grupė)

Arbatos krūmas. Tangų dinastijos laikotarpis (618–907) buvo arbatos „aukso amžius“.

Arbata yra gėrimas, ruošiamas džiovintus kininio arbatmedžio (Camellia sinensis), Camellia assamica arba jų hibridų lapus ir pumpurus kelioms minutėms užpylus karštu vandeniu. Galima pridėti vaistažolių, prieskonių ar vaisių gabaliukų.

Arbata taip pat vadinami perdirbti ir išdžiovinti kininio arbatmedžio lapai (arbatžolės), o kartais – bet koks vaisių ar žolelių (rožių žiedlapių, ramunėlių) užpilas, net jei į jo sudėtį Camellia sinensis ir neįeina.

Arbatžolių gėrime yra alkaloidų (kofeino daugiausia – 2-4,4%), rauginių, baltymų, angliavandenių, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, vitaminų (C, B1, B2, PP, P)

Arbatžolės auginamos Kinijoje, Indijoje, Bangladeše, Irane, Korėjos respublikoje, Šri Lankoje (Ceilone), Taivane (Formose), Japonijoje, Indonezijoje, Nepale, Australijoje, Argentinoje ir Kenijoje.

[taisyti] Arbatos pavadinimo kilmė

Žodis arbata atsirado iš lenkų kalbos herbata, savo ruožtu kilusio iš lotyniško herba thea (vaistažolių arbata), savo sudėtyje irgi turinčio dėmenį „te“, aptariamą žemiau.

Kinų arbata (Camellia sinensis)

Kiniškas arbatą reiškiantis hieroglifas 茶 skirtingai tariamas kinų kalbos dialektuose. Pasaulyje išplito šie tarimo būdai: Te (POJ: tê), kilęs iš Minano dialekto Siameno (Amoy) uosto, Cha iš dialekto, naudojamo Guangdžou Kantono uoste, taip pat Honkonge ir Mandarinų dialekte šiaurės Kinijoje. Dar vienas tarimo būdas yra Zoo, naudojamas Wu dialektu Šanchajuje.

Iš varianto Te kildinami arbatos pavadinimai šalyse, kuriose kalbama armėniškai, daniškai, olandiškai (thee), angliškai (tea), suomiškai, estiškai (Tee), prancūziškai (Thé), vokiškai (Tee), hebrajiškai (תה, te arba tei), vengriškai, islandiškai, indonezietiškai, itališkai (tè), latviškai (tēja), malajiškai, norvegiškai, singalietiškai, ispaniškai (té), švediškai (te), tamiliškai (thè), jidiš ir lotynų (thea) kalbomis.

Pavadinimai iš Cha arba Chai kilo šiose šalyse: albanų, arabų, bulgarų, bengalų, kroatų, čekų, graikų, hindi, japonų (茶, ちゃ, cha), korėjiečių, nepaliečių (chia), persų, portugalų, rumunų, rusų (чай, chai), serbų, slovakų, slovėnų (čaj), suahilių, tagalogų, tajų, tibetiečių, turkų, malajų, ukraniečių, vietnamiečių (chà arba trà), kartais naudojamas Airijoje (Dubline) cha, šiaurės amerikoje chai naudojamas išskirtinai indiškai chai arba masala chai.

Pietų Amerika (ypač Andų šalys) – vienintelė vieta, kur arbatos pavadinimas nesusijęs su anksčiau paminėtais žodžiais. Stimuliuojantis užpilas Matė čia jau buvo vartojamas seniau nei atvežta mums žinoma arbata. Dabar įvairiose pietų Amerikos vietose, bet kuri arbata yra vadinama Mate.

[taisyti] Arbatos istorija

[taisyti] Arbatos atsiradimo mitai

Pasakojama, kad Gautama Buda atrado arbatą, kai, medituojant sode, krentantis lapas nusileido į jo puodelį. Šaltiniuose taip pat minimas Bodhidharma, kuris kad neužmigtų medituojant, nusipjovė savo akių vokus: ten, kur jie nukrito, užaugo pirmieji arbatos krūmeliai.

Pasakojama, kad keliaujant legendiniam Kinijos imperatoriui ir kinų medicinos kūrėjui Shenongui, keli laukinio arbatos krūmo lapeliai įkrito į jo karštą vandenį. Šis iš smalsumo paragavo gėrimo. Jis pastebėjo, kad arbatos lapai padeda stiprinti, harmonizuoja organizmą. Todėl arbata laikoma viena pirmųjų kinų medicinos priemonių.

[taisyti] Arbatos kilmė ir paplitimas

Arbatos plantacijose (Rusija, XX a.)

Laukiniai arbatos krūmai augo pietryčių Azijoje, todėl arbata kildinama iš pietryčių Azijos. Dauguma istorikų teigia, kad arbatos gimtinė yra Kinija, nes ten ji pradėta vartoti nuo 1000 metų pr. m. e. iki III m.e. amžiaus. Arbata, ruošiama iš šviežių arbatžolių, buvo laikoma kaip vaistas ar tonizuojantis gėrimas.

Arbata kaip užpilas, geriamas malonumui, atsirado Tangų dinastijos arba ankstesniais laikais. Tangų dinastijos rašytojas Lu Ju 陆羽 parašė pirmąjį arbatai skirtą traktatą Cha Jing 茶经.
Japonijoje arbata auginama nuo IX a. Auginimo ir paruošimo būdai buvo perimti iš kinų, tačiau vėliau japonai arbatos kultūra kai kuriose srityse kinus net pralenkė.

Kadangi venecijietis keliautojas Marco Polo pamiršo paminėti arbatą savo kelionės užrašuose, yra spėjama, kad pirmieji europiečiai, susidūrę su arbata, buvo arba jėzuitai, gyvenę Pekine ir lankęsi paskutinių Mingų imperatorių rūmuose, arba portugalų tyrinėtojai, kurie lankėsi Japonijoje 1560 m.
Rusijoje arbata atsirado 1618 m., kai Mingų imperatorius jos padovanojo carui Aleksandrui.
Greitai arbata atsirado Europoje ir labai išpopuliarėjo prancūzų bei nyderlandų turtingųjų sluoksniuose. Anglijoje arbata pradėta vartoti apie 1650 m. ir manoma, kad pradininkė buvo Portugalijos princesė ir karaliaus Čarlzo Antrojo žmona Katerina Braganzietė.

Arbatos plantacija Malaizijoje

Iki XIX a. Kinija buvo vienintelė arbatos eksportuotoja pasaulyje. Didelė arbatos paklausa Britanijoje sukėlė milžinišką prekybos deficitą su Kinija. Britai įkūrė savo arbatos plantacijas kolonijinėje Indijoje. Prekybos deficitą bandė subalansuoti pardavinėdami kinams opiumą, dėl ko 1842 metais prasidėjo pirmasis opiumo karas. Po to didelės arbatos plantacijos atsirado kitose europiečių kolonijose – Indonezijoje, Kenijoje, o dar vėliau Bangladeše, Tarybų Sąjungoje, Turkijoje, Irane, Argentinoje, Vietname, Naujojoje Gvinėjoje, nors čia užauginta arbata nepasižymi ypatingomis savybėmis ir naudojama įvairiems mišiniams gaminti.

Arbatos augintojai iš Korėjos, Japonijos, Taivano ir Kinijos dažniausiai gauna didesnes pajamas negu „Juodąją arbatą“ gaminančios šalys.

[taisyti] Fermentacija ir arbatos ruošimas

Kininio arbatmedžio, nuolat žaliuojančio krūmo, lapai greitai nuvysta ir oksiduojasi, jei nuskynus jie tuoj pat nesudžiovinami. Lapuose esantis cukrus virsta krakmolu, o chlorofilas skyla ir sudaro taninus. Todėl būtina juos iš karto pradėti džiovinti.

Kitas apdorojimo žingsnis – oksidacijos proceso sustabdymas – atliekamas kaitinant nusausintus lapus. Esant netinkamai drėgmei ir temperatūrai ant arbatlapių atsiranda kerpių, kurios sukelia fermentaciją ir išskiria nuodingas medžiagas. Tuomet arbatą reikia sunaikinti.

[taisyti] Klasifikacija pagal arbatmedžių rūšį ir kilmę

• iš Kininio arbatmedžio (Camellia sinensis) gaminama arbata: kiniška (Junanis, Ulongas ir kt.), japoniška (Senča), Formozos, vietnamietiška, indonezietiška ir kt.
• iš Camellia assamica: indiška (Asamo, Dardžilingo ir kt.), Kenijos, Ugandos ir kt.
• iš Camellia sinensis ir Camellia assamica hibrido: Ceilono, gruziniška, azerbaidžanietiška, turkiška, Krasnodaro.

[taisyti] Klasifikacija pagal lapų brandumą

Arbatos derlius yra renkamas ištisus metus, nuo ankstyvo pavasario, kai lapeliai tik pradeda kaltis, iki rudens. Pagal tai ir išskiriamos šios arbatų rūšys:

• Nefritinė rasa (玉露) – Patys jauniausi lapeliai, surinkti dar negavę šviesos. Juos renkant plantacijos uždengiamos juoda medžiaga. Kinijoje iš jų gamina baltoji arbata, o Japonijoje – garsioji 抹茶 maččia, naudojama arbatos ceremonijoje.
• Naujoji arbata (新茶) – Jauni, vos prasiskleidę arbatos lapeliai, gavę šiek tiek šviesos, ir jau turintys chlorofilo. Užplikytas gėrimas būna šiek tiek gelsvas.
• Vidutinės brandos arbata (煎茶) – Jos surenkama daugiausia, ji yra populiariausia. Japoniškas žodis sencha būtent ir reiškia šią arbatos rūšį.
• Budinčioji arbata (番茶) – Vėlyvas derlius. Renkami ne tik lapeliai, bet ir šakelės. Ši arbata užplikyta tampa rusva. Iš jos gaminama ir japoniška spraginta arbata hojicha.

[taisyti] Klasifikacija pagal lapų fermentacijos (oksidacijos) laipsnį ir laiką

Arbatmedžio lapai

Pagal lapų fermentacijos (oksidacijos) laipsnį ir laiką skiriamos 5 arbatos grupės:

• Baltoji arbata (白茶)
  Skinami pumpurėliai su dviem pirmaisiais lapeliais, padengtais švelniu pūkeliu. Pumpurai uždengiami nuo saulės šviesos, kad nesiformuotų chlorofilas. Ši arbata gaminama mažais kiekiais, todėl yra brangesnė už kitas arbatas.
  Atsiradus baltajai arbatai maišeliuose, ji tapo labiau žinoma Vakarų šalyse.
• Žalioji arbata (绿茶)
  Oksidacijos procesas sustabdomas po minimalaus laiko. Ryte skinti lapeliai nevytinami, o oksidacija stabdoma kaitinant: naudojant garus (tradicinis japoniškas metodas) arba sausai kepinant karštose keptuvėse (tradicinis kiniškas metodas). Taip išsaugomos naudingos maistinės medžiagos – vitaminai, mineralinės medžiagos, teinai, taninai.

Arbatos lapai paliekami džiūti pavieniui arba suvynioti į mažus kamuoliukus, jeigu gaminama parako arbata. Pastarasis procesas užima daug laiko ir dažniausiai taikomas tik aukštesnės kokybės pekoe arbatoms. Arbata dažniausiai apdorojama praėjus 1-2 dienoms po derliaus nuėmimo.
Iki XVII a. buvo gaminama tik tokia (žalioji) arbata.

• Ulongas (烏龍茶)
  Oksidacija sustabdoma stadijoje, esančioje maždaug tarp žalios ir juodos arbatos. Oksidacijos procesas užtrunka 2-3 dienas.
• Juodoji arbata (紅茶)
  Išvertus iš kinų kalbos – Raudonoji arbata. Kinijoje Juodąja arbata (黑茶) vadinama tokia, kuri praeina komposto procesą, kaip subrendusi „Pu-erh“. „Juodoji arbata“ gali būti naudojama populiarėjančiam pietų Afrikos augalo užpilui – rooibos arbatai.
  Arbatlapiai visiškai oksiduojami ir šis procesas užtrunka 2-4 savaites. „Juodoji arbata“ toliau klasifikuojama į „tradicinę“ ir, pagal 1932 m. išrastą naują gamybos metodą, „CTC“ („Crush, Tear, Curl“), išvertus iš anglų kalbos, tai reiškia Susmulkink, Suplėšyk, Suvyniok.
  Nemaišytos „Juodosios arbatos“ identifikuojamos pagal jų kilmę, metus, derlių (pirmas, antras arba rudens), toliau rūšiuojamos pagal poprodukcinę lapų kokybę Oranžinių Pekoe sistemoje.
  Ši arbata dažniausiai yra vartojama vakarų šalyse.

Tradicinis arbatos indas Japonijoje. Tohoku Regionas

• Pu-erh (普洱茶/黑茶)
  Egzistuoja dvi Pu-erh arbatų formos: žalioji (青饼) ir subrendusi(熟饼). Subrendusi „Pu-erh“ gaminama iš žaliosios „Pu-erh“ arbatos lapų, kurie praeina antrąjį oksidacijos laipsnį. Šis procesas panašus į komposto ruošimą, labai atidžiai sekant drėgmės ir temperatūros pokyčius. Arbata dažniausiai suspaudžiama į plytelių ar diskų formas.
  Jei daugumą arbatų rekomenduojama suvartoti per pirmus metus po pagaminimo, „Pu-erh“, dėl skonio ir kvapo pagerinimo, gali būti laikoma kelis metus. Kinijoje, Junanio provincijoje, terminu „Pu-erh“ vadinama subrendusi arbatos forma. Dažnai arbata yra ilgą laiką mirkoma ar net verdama (tibetiečiai verda ją per naktį). Kinijoje Pu-erh laikoma medicinine arbata.
• Geltonoji arbata (黃茶)
  Šis terminas naudojamas aukštos kokybės arbatoms, pateikiamoms Imperatoriškajame Dvare Japonijoje arba specialiu būdu apdorotai arbatai, panašiai į žaliąją, tik naudojant lėtesnį džiovinimo procesą.

[taisyti] Neįprasti arbatos paruošimo būdai

Yra daug neįprastų arbatos paruošimo būdų:

• Chong Cha (虫茶)
  Pažodžiui – Kirmėlių arbata. Ši arbata gaminama iš pumpurų sėklų. Kinų medicinoje ji vartojama kovojant su vasaros karščiu, taip pat gydant gripą.
• Kukicha (茎茶)
  Taip vadinama Žiemos arbata. Ji gaminama iš šakelių ir nukritusių senų lapų, džiovinant juos virš ugnies. Japonijoje vartojama makrobiotinei dietai ir laikoma gydomąja arbata.

Vyniota parako arbata

Vyniota parako arbata

Tipiška parako arbata

Lipton Finest Earl Grey arbata

[taisyti] Klasifikacija pagal arbatų maišymą

Arbatos svėrimo punktas šiaurės Batumyje, prieš 1915

Beveik visos arbatos, sufasuotos pakeliuose, ir dauguma kitų arbatų yra maišytos. Maišymas gali vykti arbatos plantacijoje arba sumaišomos iš įvairių vietų atvežtos arbatos. Maišymo tikslas – stabilus skirtingų metų derliaus skonis, aukštesnės kainos.
Pastaruoju metu, tobulėjant sauso džiovinimo technikai, ištraukimo metodams ir dėl paprastesnio pagaminimo, vis dažniau vartojamos miltelių ar kondensuotos arbatos.

Maišytų arbatų rūšys:

• Pusryčių arbata (Breakfast tea). Taip pat panašios yra Angliška, Airiška, Škotiška.
  Maišomos įvairios stiprios Juodosios arbatos. Su „Pusryčių arbatos“ tinka gerti ir pieną.
• Popietės arbata
  Šios arbatos mišiniai yra lengvesni.

Abu minėti mišiniai yra populiarūs Britų salose.

• Jazminų arbata
  Oksidacijos metu su arbata maišomi jazminai, kartais kaip papuošimą paliekant jų žiedlapių. Kinijoje daugelis kvapniųjų gėlių (rožės ir kt.) naudojamos arbatos skoniui ir kvapui pagerinti.
• Earl Grey tea
  Dažniausiai „Juodųjų arbatų“ mišinys su citrinos ar bergamotės kvapu.
• Prieskoninė arbata
  Indijoje ir pietų bei vidurio Azijoje į arbatas dedami įvairūs prieskoniai: imbieras, kardamonas, cinamonas, juodieji pipirai, gvazdikėliai, laurų lapai, muskatas.
• Touareg arbata
  Stipri „Žalioji arbata“ gaminama su „Nana“ mėta. Ruošiama šiaurės Afrikos ir artimųjų rytų dykumose.
• Jagertee
  Arbata su romu.
• Gen Mai Cha (Genmaicha)
  Japoniška arbata su keptais ryžiais. Ją mėgsta makrobiotinės dietos šalininkai.
• Lapsang souchong (正山小种 or 烟小种)
  Kilusi iš Wuyi kalnų, Fujian provincijos Kinijoje. „Lapsang souchong“ „Juodoji arbata“, džiovinama degančia pušimi, dėl ko atsiranda stiprus degėsių skonis.

[taisyti] Arbatos ruošimas

Japoniškas arbatos indas

Toliau aprašomas populiariausias arbatos ruošimo būdas. Visiškai kitokie metodai yra naudojami Šiaurės Afrikoje, Tibete ir kitose vietose.

Geriausiai arbata paruošiama, laisvus lapus pilant tiesiai į indą arba arbatos filtrą, tačiau tinkamai gali būti pagaminta ir iš arbatos maišelių. Kai kas arbatą užpila tiesiai puodelyje. Tinkamiausias vanduo yra minkštas, filtruotas.

Kinijoje arbata skirstoma į pirmąjį, antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį užpylimus. Pirmasis užpylimas, kad arbata būtų išplauta, iškart išpilamas. Geriama kitų užpylimų arbata, pradedant antruoju. Geriausiais užpylimais laikomi nuo trečiojo iki penktojo, nors įvairios arbatos atsiskleidžia skirtingai ir gali reikalauti dar daugiau užpylimų.

[taisyti] Juodoji arbata

Arbatžolės neturi būti laikomos ilgiau nei 2 metus nuo pagaminimo. Vanduo kaitinamas iki virimo temperatūros (100 °C), išskyrus labai delikačias Dardžilingo arbatas, kurioms rekomenduotina kiek mažesnė temperatūra. Tai žymiai įtakoja arbatos skonį.

Didžiausia klaida gaminant juodąją arbatą – per žema temperatūra. Kylant aukštyn į kalnus, vandens virimo temperatūra krenta, dėl to labai sudėtinga paruošti juodąją arbatą kalnuose.

Arbata pritraukia mažiau nei per 30 sekundžių, bet ne daugiau kaip per 5 minutes, nes ilgiau palaikius, išsiskiria daug taninų ir arbata apkarsta. Stimuliuojantis arbatos poveikis atsiranda laikant 3 minutes, o raminantis – 5 minutes.

[taisyti] Žalioji arbata

Arbatos namai. Kanazava, (Japonija)

Vandens temperatūra žaliajai arbatai – nuo 80 °C iki 85 °C — Kuo aukštesnė lapų kokybė, tuo žemesnė temperatūra. Kad arbata iškart neatšaltų, indas, kuriame ji yra pritraukiama, taip pat turi būti pašildytas.

[taisyti] Ulongo arbata

Vandens temperatūra – nuo 90 °C iki 100 °C. Kad arbata iškart neatšaltų, indas turi būti pašildytas. Šiai arbatai idealūs yra Jiksing molio arbatos indai. Geriausi rezultatai pasiekiami, naudojant šaltinio vandenį, nes jame esantys mineralai suteikia arbatai savito skonio.

[taisyti] Aukštos kokybės (delikačios) arbatos

Žaliosios – Ulongo ar Dardžilingo arbatos – yra kaitinamos trumpesnį laiką, kartais net mažiau nei 30 sekundžių. Pritraukimo metu, siekiant lapus atskirti nuo vandens, yra naudojamas arbatos koštuvas.

[taisyti] Arbatos, nenaudojančios arbatžolių

Tai yra nemaža grupė gėrimų. Tokių arbatų (joms anglų kalboje naudojamas atskiras žodis tisane, kilęs iš graikiško πτισάνη ptisanē) atveju vietoj arbatžolių naudojamos įvairios žolelės, sėklos, šaknys, žievė, grūdai. Tarp tokių arbatų pačios žinomiausios yra raudonąja arbata populiariai vadinama Pietų Afrikos rooibos, o taip pat Pietų Amerikos Matė.

Šios arbatos geriamos ne tik ten, kur arbatmedžiai neauginami, bet ir tvirtas „tikrosios“ arbatos tradicijas turinčiose šalyse: Indijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Jos gali pakeisti arbatas tada, kai nepageidaujamas tonizuojantis teino poveikis.

[taisyti] Tolimųjų Rytų tradicijos

Tolimuosiuose Rytuose, ypač Korėjiečių virtuvėje, tokios arbatos dažniausiai gaminamos iš spragintų grūdų. Galimi įvairūs variantai:

• Iš miežių: (jap. mugicha, kor. 보리차 boricha) – geriama šalta, ir labai tinka karštomis vasaros dienomis.
• Iš kukurūzų: (kor. 옥수수차 oksusucha) – pasižyminti švelniu saldumu.
• Iš ryžių: (kor. 숭늉 sungnyung) – skiriasi nuo japoniškos genmaicha, nes pastaroji sudėtyje turi ir žalios arbatos, o ryžiai naudojami tik kaip priedas.
• Iš miglinių šeimos augalo Coix lacryma-jobi: (kor. 율무차 yulmucha, jap. 鳩麦茶 hatomugicha)
• Iš grikių: (jap. 蕎麦 sobacha)

Gaminamos ir arbatos iš kitų augalų. Tokios arbatos dažniausiai geriamos saldintos ir vadinamos 甜茶. Žinomiausios iš jų:

• Iš chrizantemų: (kin. 菊花茶 júhuāchá) – naudojama ir kaip vaistas nuo peršalimo.
• Iš hortenzijų porūšio: (jap. 甘茶 amacha) – tradiciškai geriama per Budos gimtadienį.
• Iš ženšenio: (kor. 인삼차 insamcha) – tradicinė korėjiečių arbata.
• Iš kvapiosios citrinos: (kor. 유자차 yujacha)
• Iš imbiero: (kor. sengamcha) – dažniausiai geriama su medumi.
• Iš medaus: (kor. bolkulcha)

[taisyti] Europos tradicijos

Čia vartojamos įvairios žolelių arbatos

[taisyti] Serviravimas

Pagrindinis straipsnis – Arbatos kultūra.

Arbatos pritraukimui labiausiai tinka ir yra geriausiai žinomi neglazūruotos keramikos — Jiksing indai, nes jie gaminami iš aukštos kokybės molio. Arbata geriama dažniausiai iš porcelianinių indų, nes pastarieji geriau išlaiko karštį. Anksčiau arbata buvo labai reta ir brangi, dėl to didesni jai skirti puodeliai atsirado tik po XIX amžiaus, arbatai masiškai paplitus ir atpigus.

Nerekomenduojama maišyti arbatos, kol ji yra pritraukiama, ir spausti paskutinių lašų iš arbatos maišelių, nes stiprumui tai įtakos nedaro: taip ištraukiama tanino rūgštis, kuri gali sugadinti arbatos skonį.

[taisyti] Arbatos priedai

Arbatą galima gerti ir su pienu

Cukrus, medus, citrina, džemas, romas, pienas, kuris, kaip manoma, neutralizuoja taninus ir sumažina rūgštingumą. Nerekomenduojama arbata su grietinėle, nes ši užgožia arbatos skonį, nebent tai būtų labai stiprios rūšys (pvz., „Rytų Fryzija“). Paminėtinos ir kitos priežastys, bloginančios arbatos maišeliuose aromatą. Sausa arbata sąveikoje su oru gana greitai ir dėl to praranda aromatą. Daugumoje maišelių arbatlapiai yra susmulkinti, o didelis lapų paviršius sudaro sąlygas jiems greičiau išsikvėpti. Taip pat teigiama, kad lapų smulkinimas ištraukia aromatingus (eterinius) aliejus.

[taisyti] Arbatos maišeliai

Arbatos maišeliai

Arbatos lapai yra pakuojami į mažus, dažniausiai popierinius, maišelius. Tai dažnai šiuolaikiniame pasaulyje naudojamas būdas, nes jis yra labai paprastas ir patogus. Tačiau į maišelius pakliuvusios dulkės ir maišelių gamybai naudojamas popierius sugadina arbatos skonį.

2008 m. arbatos maišeliui sukako 100 metų kai 1908 m. JAV prekybininkas Thomas Sullivanas norėdamas sumažinti išlaidas, ėmė dėti arbatžoles mažais žiupsneliais į mažus šilkinius maišelius, kuriuos siuntė savo klientams kaip pavyzdžius. Klientai, nesuprasdami prekiautojo gudrybės, dėjo maišelius į karštą vandenį. Taip atsitiktinai atsirado naujas arbatos užplikinimo būdas.

Masinė arbatos maišelių gamyba pradėta tik 1953 m. Pradžioje šilkiniai maišeliai pakeisti marliniais, o vėliau pradėti fasuoti į popierinius. Šiuolaikiniame arbatos maišelyje vidutiniškai būna apie 3 gramus arbatžolių.

Pasak britų dienraščio The Telegraph paskaičiuota, kad vien tik JAV kasdien sunaudojama maždaug 130 mln. arbatos maišelių.

[taisyti] Laisva arbata

Laisvos arbatos lapai yra supakuoti laisvi metalinėje dėžutėje arba kitokiame inde. Arbatžolių kiekį į puodelį įsideda pats žmogus pagal poreikį gauti silpnesnę ar stipresnę arbatą. Kad netrukdytų arbatoje plaukiojantys lapai, naudojami koštuvėliai, arbatos spaustukai, filtruojantys puodeliai. Tradicinis ir efektyvus yra trijų dalių arbatos puodelis vadinamas gaivanu.

Arbatos dangtelis gali būti nukeltas, kad lapai pasiliktų kol arbata gurkščiojama. Laisva arbata būna didesniais ar net pilnais lapai, dėl to sąveika su oru mažesnė ir taip mažiau praranda aromato. Gera laisvų lapų arbata dažniausiai būna vakuumizuota, o tai padeda išlaikyti kvapnų aromatą.

[taisyti] Arbatos kortelės

Jungtinėje karalystėje nuo 1940 iki 1980 įvairios arbatos buvo parduodamos paketuose kartu su arbatos kortelėmis, kurios buvo skirtos vaikų kolekcijoms, iliustruotos ir tokio pat dydžio kaip cigarečių kortelės. Žinomiausios buvo „Typhoo arbata“ ir „Brooke Bond“ PG Tips, kurie sukūrė kortelių albumus kolekcininkams. Korteles iliustruodavo net ir kai kurie pripažinti dailininkai, tokie kaip Charles Tunnicliffe. Kolekcininkai vertina daugumą iš šių kortelių kolekcijų.

[taisyti] Arbatos nauda

Išgėrę arbatos žmonės tampa žvalesni ir darbingesni.^{[reikalingas šaltinis]} Medikai sako, kad arbatoje esančios naudingos medžiagos stiprina kraujagysles, mažina arterinį spaudimą, padeda gydyti skorbutą, tymus, kokliušą, podagrą, ūminį reumatą. Be to, jie pataria pasinaudoti ir kitomis gydomosiomis arbatos savybėmis. Jeigu žmogų pykina autobuse arba lėktuve, patartina pakramtyti sausos žaliosios arbatos miltelių. Jie gydo ir nudegimus. Stiprus žaliosios arbatos užpilas pasižymi baktericidacinės savybėmis ir padeda gydyti skrandžio, dvylikapirštės žarnos opas, negyjančias odos žaizdas ir uždegimus.

[taisyti] Nuorodos

Vikiteka: Arbata – Iliustracijos, vaizdo ir garso įrašai, susiję su straipsniu Vikiteka

• Arbatos kultūra
• Arbatmedžių klasifikacija ir nomenklatūra
• Russian Tea How to rusiškas arbatos ruošimo metodas, susijusi kultūra ir įrankiai (ypač samovarą)
• British Standard 6008:1980 (aka ISO 3103:1980) Arbatos skysčių ruošimo metodai jutimo testams.
• Researchers Find Potentially Harmful Levels of Fluoride in Some Instant Teas
• George Orwell: A Nice Cup of Tea George Orwell esė, aprašanti jo arbatos ruošimo metodą.

Straipsnis Arbata yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.